Early spring in Wales

|EN BELOW|

Niūrus ir vėjuotas 2014 m. pavasaris Wrexham‘e (Velso miestelis šiaurės vakaruose). Einant iš miegamojo į virtuvę kaisti kavos, mintyse sušmežavo vaizdas – mėlynas dangus pilnas baltų debesų ir rusvas smėlis, kuriame stūkso uolienų bokštai – smėlio laikrodžio formų. Nieko daugiau. Tik jie, smėlis ir mėlynas dangus pilnas baltų debesų.

Užsidėjusi ilgą lietpaltį ir šiltus batus, išėjau į savo pirmąją paskaitą mintyse nešdama smėlio bokštų vaizdinį. Tuomet streso buvo daug – visgi MBA Finance – ant nosies egzaminai. Ir asmeninį gyvenimą lydėjo nuoskaudos. Nuo jų pabėgdavau paskaitose, bendravime su grupiokais ir dėstytojais. Mes visi buvome tokie skirtingi, bet tuo pačiu ir labai panašūs. Iki dabar dėkoju Dievui už galimybę juos visus pažinti.

Eiti namo po paskaitų neskubėjau, nors veidą švelniai glostė ledinis Velso lietus. Nenorėjau namo, nenorėjau chaoso. Einant akys įsisteibelijo į 100-ąjį kartą matytą tapybos reikmenų krautuvėlę. Sustojau priešais ją. Mintyse matau ryte regėtą vaizdinį. Įeinu į krautuvėlę, apžiūriu visas prekes, susipažįstu su jomis. Jos man visiškai naujos, nepaliestos, neatrastos. Į pirkinių maišą susikroviau drobę, teptukus ir akrilinius dažus.

Pirmą kartą gyvenime sėdžiu prie drobės su teptuku rankoje ir daug negalvodama tapau mėlyną dangų, baltus debesis, rusvą smėlį ir smėlio laikrodžio formos uolienų bokštus. Žiūriu į savo kūrinį ir jame kažko pasigendu. Jis lyg ir pilnas savo bokštais, girdžiu kaip tarp jų švilpia vėjas, šokdamas tango su smėliu. Ir ranka staiga pakrypsta į dešinį šoną, suteikdama gyvybę plačių raudonų žiedų gėlei. Ši gėlė iki šiol man nematyta, nežinau ar ji turi pavadinimą. Nepaisant stipraus vėjo, nykių smėlio laikrodžio formų bokštų ir smėlio be gyvybės, ji viena čia žydi ir alsuoja gyvenimu, ji yra ryški ir nei kiek ne trapi. Išskleidusi savo ryškius raudonus žiedus ji žvelgia tiesiai į mėlyną dangų ir juo plaukiančius debesis. Atrodo, kad merdėjantys bokštai, smėlis ir vėjas jai visiškai netrukdo – priešingai, ji juos priima tokius, kokie jie yra. Tai tik dabarties etapas – jai niekas netrukdo žvelgti į platų mėlyną dangų ir skaičiuoti juo plaukiančius baltus debesis.

Nuoširdžiai, Justina N.

|EN|

It was 2014, gloomy and windy spring in Wrexham (North-West Wales). I walked from the bedroom to the kitchen to make a cup of coffee and the image of a blue sky full of white clouds and brownish sand with rock towers in the shape of an hourglass slammed into my mind. Nothing more – only towers, the sand and the blue sky full of white clouds.

I put on a long raincoat and warm shoes and went out to my first lecture hanging the image of sand towers in my mind. I had a lot of stress on these times – yet MBA Finance – on the nose exams. And personal life was accompanied by resentment. I escaped from stress in lectures, communicating with classmates and lecturers. We were all so different, but at the same time very similar. Until now, I thank God for the opportunity to know all of them.

I was not rushing to go home after the lectures, although the icy Welsh rain stroked my face gently. I didn’t want to go home as I didn’t want chaos. Suddenly my eyes settled into many times seen store of painting accessories. I stopped in front of it. In my mind I saw the image of this morning. I entered the store and looked at all the goods, get acquainted with them. They were completely new to me, untouched, undiscovered. I loaded the canvas, some brushes and acrylic paint into the shopping bag.

For the first time in my life, I sat in front of canvas with a brush in my hand. I painted a blue sky, white clouds, brown sand, and hourglass-shaped rock towers. I looked at my work and I missed something despite a fact that it was full of hourglass-shaped rock towers. I heard the wind whistling between them, dancing tango with the sand. But my hand suddenly tilted to the right side, giving birth to the flower of wide red blossoms. This flower had not been seen by me before, I didn’t know if it had a name. Despite the strong wind, rock towers and bleak sand, she bloomed and was full of life here alone. She was bright and by no means fragile. Flower was looking straight to the blue sky and the clouds floating through it. The towers, bleak sand and the wind didn’t seem to bother flower at all – on the contrary, she accepted them as they are. It was only the stage of the present – nothing prevented her from looking at the wide blue sky and counting the white clouds floating through it.

Justina N.